Kalėdos - tai tarsi šviesos ir tylos simfonija, kai žmonės, susisupę į šiltus žiemiškus apdarus, skuba išpuotuomis ir šventiškai nušviestomis gatvėmis. Tai langų ir vitrinų žaižaravimas, primenantis mažus stebuklus, kas vakarą atgimstančius mieste. Ir dar — tai sunkiai nusakoma laukimo nuotaika, kai širdis tampa jautresnė, o akys labiau pastebi šviesą. Kiekvienam Kalėdos ir Naujieji metai turi savą atspalvį, savą prasmę, savą mažą stebuklą.

     Toks savitas stebuklas nušvito ir 2024 m. gruodžio 12‑ąją, kai Vilniaus įgulos karininkų ramovėje po ilgesnės pertraukos vėl atgimė „Bajoraičių kalėdos“. Laikas bėga, Sąjungos senbuvių vaikai užaugo, sukūrė šeimas, susilaukė savų mažųjų. Būtent jiems, naujai kartai, buvo skirta ši sugrąžinta tradicija, tarsi tiltas tarp praeities ir dabarties, tarp to, kas buvo brangu vakar, ir to, kas brangu šiandien.
     Vilniaus krašto bajorų sąjungos „Bajoraičių Kalėdų“ idėja gimė Tarybos nario, interneto svetainės vyr. administratoriaus Pauliaus Pociaus mintyse. Jam pasiūlius, o Tarybai  pritarus, prasidėjo tikras pasiruošimo šurmulys: buvo užsakytos dovanėlės, tortas su krašto herbu, parinktos jaukios patalpos, „pagautas“ Kalėdų senelis, papuošta eglutė ir paruoštas didelis šventinis stalas. Tėveliai pasirūpino vaišėmis, kurios džiugino tiek mažuosius, tiek jau ūgtelėjusius smaližius.
     Į šventę rinkosi seneliai, tėveliai ir jų atžalos. Iš pradžių atrodė, kad sumanymas gali būti rizikingas - vienoje erdvėje sujungti įvairaus amžiaus vaikus. Tačiau Kalėdos juk stebuklų metas. Ir štai į šventę sugužėjo vaikai  nuo vienerių iki aštuoniolikos metų, visi savaip žavūs, visi pasiruošę šventiniam džiaugsmui.
     Kalėdų senelis pasirodė ne tik su dovanėlėmis, bet ir su spalvotomis lemputėmis mirksinčia, garsiai „grojančia“ važiuojančia kolonėle, kuri akimirksniu užbūrė mažuosius. Vaikai greitai ir išradingai įveikė jo parengtas užduotis, žaidė, dainavo, o galiausiai visi drauge sustojo bendrai nuotraukai — tarsi mažam šventės stebuklui įamžinti.
Vėliau, dalindamiesi įspūdžiais, visi sutarė: tokios šventės reikėtų ir kitąmet. Juk ji suburia šeimas, sušildo bendrystės jausmu ir leidžia pajusti, kad tradicijos bus gyvos tol, kol jas perduodame savo vaikams.

Spalio 25‑ąją Vilniaus „Twinsbet“ arenoje Vilniaus krašto bajorai lankėsi valstybinio ansamblio „Lietuva“ muzikinės dramos „Emilija“ premjeroje. Spektaklis pasakoja apie legendinę grafaitę Emiliją Pliaterytę – 1830–1831 m. sukilimo dalyvę, pirmąją Lenkijos ir Lietuvos kapitonę, tapusią pasipriešinimo Rusijos imperijai simboliu.

     Vilniaus krašto bajorų sąjungos daugiau nei keturiasdešimties narių delegacija dalyvavo Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos (LBKS) 30‑mečio šventėje Gelgaudiškio dvare. Renginys vyko neįprastai šiltą rudens dieną, o svečius pasitiko šventiškai papuoštas dvaro fasadas ir raudonu kilimu dengti centriniai laiptai.
     Į šventę rinkosi visų kraštų bajorai. Juos pasitiko saksofono muzika, o dvaro menėse buvo pristatytos kuriančiųjų bajorų parodos, nuotraukų stendai ir autorinės knygos. Dvejose salėse išsamiai pristatyta Vilniaus krašto bajorų sąjungos ir LBKS istorija: eksponuoti žurnalo „Lietuvos bajoras“ numeriai, medaliai, insignijos, padėkos, taip pat VKBS narių tapybos darbai ir knygų ekspozicija.

     Rugsėjo 7‑ąją Vilniaus krašto bajorai leidosi į kelionę po Skinderiškių parką - vietą, kur gamta ir istorija susilieja į vieną ramų, jaukų peizažą. Parkas, įsikūręs buvusio Skinderiškio dvaro žemėse, tarsi saugo praeities atmintį. Čia prieš dešimtmetį, minint LBKS 20‑metį, bajorai pasodino ąžuolų giraitę. Nors atminimo ženklas jau pranykęs, jauni ąžuoliukai, brandinantys pirmąsias giles, liudija, kad tradicijos auga kartu su jais.