PAMINĖTAS 1831-ŲJŲ METŲ SUKILIMO 180-METIS

Tatjana SUPRUNOVIČ

2011 m. kovo 25 d. Signatarų namuose įvyko 1831-ųjų metų sukilimo 180-ųjų metinių paminėjimas, kurį inicijavo Vilniaus Senamiesčio vidurinės mokyklos istorijos mokytojas, istorijos mokslų magistras, bajoras Žilvinas Radavičius ir Jungtinių tautų organizacijos Lietuvos asociacijos direktorė, bajoraitė Jūratė Landsbergytė.

Renginyje dalyvavo LR Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė Skokauskienė, aktorius Tomas Vaisieta, Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos vicepirmininkas Linas Janulevičius, pianistas , kraštotyrininkas Andžej Pilecki, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narė, dailininkė Emilija Gaspariūnaitė-Taločkienė, Lietuvos rusų bajorų susirinkimo narės: vicepirmininkė, grafaitė Elizaveta Orlova, tarybos narė, Prancūzijos tarptautinio kompozitorių festivalio diplomantė-Lidija Koroliova, Grerta Fedorčenko (Zablockaja)-Respublikinio rusų poezijos konkurso laureatė, savo kūrybą pristačius Čekijoje, Lenkijoje, Rusijoje (Sankt-Peterburge), prie šio renginio organizavimo prisidėję Vilniaus Senamiesčio vidurinės mokyklos mokytojai Danutė Binkulienė, Ingrida Sosnovskienė, Ana Jarovskaja, Viktoras Isajevas su mokiniais, Valdovų rūmų paramos fondo valdybos narys Edmundas Kulikauskas, žurnalistė Halina HALINA Jotkiallo, vertėja, publicistė Irena Tumavičiūtė, kiti garbingi svečiai, kuriuos draugiškai priėmė Signatarų namų vedėja Meilutė Peikštenienė, istorikės-Sandra Germanavičiūtė bei Rasa Ivanauskienė.

Minėjimą sudarė dvi dalys-pirmoje visuomenė susipažino su Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų Jono Basanavičiaus (1851–1927) , Petro Klimo (1891–1969) ir kt. biografijomis, pamatė daugybę įdomių eksponatų, nuotraukų, politikų asmeninių daiktų ir valstybės apdovanojimų, prisiminė kokiomis aplinkybėmis buvo siekiama laisvės, antroji dalis buvo skirta maloniems pamąstymams, istorinius faktus įkomponuojant į savotišką kultūrinę erdvę.

Renginys buvo labai įdomus: jame nestigo nei istorijos faktų, nei gyvos lietuvių ir rusų kalbomis atliktos muzikos, poezijos, dramos... Nekilo neigiamų emocijų, organizatoriai penktadienio popietę stengėsi neperkrauti svečių dokumentiniais faktais.
Savo įžanginėje kalboje Žilvinas Radavičius sakė, kad renginys Signatarų namuose buvo surengtas neatsitiktinai: siekta supažindinti žmones su Lietuvos nepriklausomybės kovomis 1918 ir 1831 metais, kad būtų galima palyginti laisvės kovų strategiją. Esą tai padidina istorijos žinių lygį ir skatina pilietiškumą...

Teigė, kad 1831 m. sukilimas prasidėjo 1830 m. lapkričio 29 d. Lenkijoje, nes tiek pastarosios šalies, tiek Lietuvos šviesuomenę įtakojo tuometinės Europos politiniai įvykiai, Lenkijoje dominavo nepasitenkinimas 1815 m. konstitucijos ribojimu, Rusijos valdžios ketinimu panaudoti Lenkijos kariuomenę įsiveržimui į Belgiją ir Prancūziją, carizmo politika apskritai. Buvo siekiama atkurti Lietuvos-Lenkijos valstybę, kurią 1772, 1793 ir 1795 m. pasidalino Prūsija, Austrija ir Rusija.

Nepaisant carinės valdžios žūt būt užkirsti kelią sukilimui Lietuvoje, jis prasidėjo 1831 m. kovo 26 d. Raseinių apskrityje. Balandžio mėnesį sukilėliai užėmė ženklią dalį Lietuvos, tačiau savo pozicijas prarado po nesėkmingų kovų dėl Vilniaus balandžio mėn. 17-24 d. ir kovų su gavusios pastiprinimą Rusijos kariuomene. Prisiminė grafaitę Emiliją Pliaterytę (1806-1831), Antaną Gelgaudą (1792-1831) ir kitus sukilėlius.
Sukilimo pasekmės Lietuvai buvo liūdnos, nes carinė valdžia 1832 m. uždarė Vilniaus universitetą, daugelis sukilėlių neteko dvarų ir buvo ištremti į Sibirą, Katalikų bažnyčia neteko dalies vienuolynų ir kito nekilnojamo turto...
Jūratė Landsbergytė teigė, kad šis sukilimas skaudžiai palietė daugelį sukilėlių, kurie buvo priversti palikti Lietuvą, fortepijonu sugrojo Federiko Šopeno (1810-1849) „Mazurką“.

Sukilimo istorijos ir pilietiškumo temą toliau tęsė LR Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė Skokauskienė. Pasak parlamentarės, mūsų tautos istorija tai kovų už laisvę, už teisę būti savimi, gyventi savo žemėje, būti laisviems ištisa istorija. Ir XIX amžius yra paženklintas carinės Rusijos priespauda...

Sukilimo mes nelaimėjome tada, bet pralaimėjome fiziškai daug stipresnei Rusijos kariuomenei, tačiau morališkai mes laikėmės ir tūkstančiai tada kovojusių lietuvių, kaip ir minėjo istorikas, buvo ištremti, emigravo, daug buvo nužudytų... Žvelgdama į beveik dviejų šimtmečių istoriją, noriu pastebėti, kad laisvės kovos visuomet vyksta dviem frontais: pirmasis frontas yra tiesioginiai susirėmimai, mūšiai, didžiulės netektys, ir kitas frontas yra ideologinis. Tada vyksta kova ideologinėje plotmėje.

Numalšinus 1831-ųjų metų sukilimą, buvo vykdoma nutautinimo politika, skaudžiai smogusi Lietuvos kultūriniam gyvenimui: buvo apribota bažnyčios veikla, siekta ištrinti iš žmonių žinojimo ir atminties Lietuvos vardą, tačiau būtent šiame kontekste mes atsilaikėme ir carinės Rusijos vykdyta nutautinimo politika davė priešingus rezultatus. XIX a. II p. subrendo dar vienas -1863 m. sukilimas, steigėsi slaptosios daraktorių mokyklėlės, Lietuvoje atsirado unikalus reiškinys-knygnešystė. Visiems šiems dalykams atsirasti reikėjo pilietiškumo, drąsos. Laisvės gynimas tai didelis patriotizmo aktas. Tam reikalingas sąmoningas žmogaus apsisprendimas, tvirta pozicija neteisybės akivaizdoje. Šios savybės laisvės kovoje dominavo ir 1918 m. bei vėlesnėse laisvės kovose. Sovietmečiu negalėjome laisvai kalbėti apie savo tautos laisvės kovas nors turbūt ne vieno iš mūsų prosenelių šaknys glūdi tose istorinėse ištakose ir turbūt ne vieno giminaitis turbūt kovojo šiose laisvės kovose. Jų tarpe ir vienas iš parlamentarės bočių iš tėvo pusės, kuris dalyvavo 1863 m. sukilime. Kitas iš mamos pusės buvo 1918 m. savanoris, o tėvelis buvo Lietuvos partizanų vadas-Adolfas Ramanauskas Vanagas (1918-1957).
Turime žinoti savo istoriją, nes kitaip mes negalėsime kurti ateitį. Esame laisvi, kuriame nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, kaip tauta praėjome didžiulius išbandymus: patyrėme tremtis, lagerius, partizaninį karą. Turėjome daug aukų. Jų tarpe Sausio 13-ąją didvyriškai už laisvę žuvę Lietuvos žmonės. Mes atsilaikėme ir kaip šviesios atminties laisvės dainius Justinas Marcinkevičius (1930-2011) sakė „-Kiek rovė, neišrovė, kiek skynė-nenuskynė... Todėl, kad tu šventovė, todėl, kad tu Tėvynė !”

Esame laisvi savo sprendimuose, pasirinkimuose ir linkiu visiems nepamiršti šitų vertybių, idealų už kuriuos paaukota tiek daug gyvybių. Didžiuokimės savo tauta, istorija, pasirinktu laisvės keliu kuriuo ištikimai ėjome ir žengadami laikykime stipriai laisvės vėliavą, sakė parlamentarė.

1831 m. sukilimo temą toliau tęsė Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos vicepirmininkas Linas Janulevičius. Pranešėjas apibūdino šį sukilimą kaip svarbų laiptelį link Lietuvos valstybingumo. Tai buvo ir romantiškas, ir pesimizmu permelktas, ir herojiškas laikotarpis tas XIX- asis amžius. Rytuose dar buvo labai niūru, o Vakaruose jau buvo kilęs gaisras…

Linas Janulevičius su pagarba prisimenė didžiuosius sukilėlius-jų tarpe Emiliją Pliaterytę, šį sukilimą palaikiusius Vilniaus universiteto studentus, daugelio kurių likiamai susirėmimų su carinės Rusijos kariuomene ir po sukilimo buvo tragiški.

Jūratei Landsbergytei fortepijonu sugrojus Mikalojaus Kleopo Oginskio (1765-1833) polonezą - “Atsisveikinimą su Tėvyne”, jaunimui ypač įdomią kalbą pasakė aktorius Tomas Vaisieta. Panaudodamas vaidybos elementus jis padarė literatūrinę ekskursiją po Lietuvą…
“-Mėgstat važinėt? Tai pradėsime nuo mūsų Mažosios Lietuvos, bet nuo didžiojo poeto! Kas pasakys kas yra didžiausias Mažosios Lietuvos ir visos Lietuvos poetas?” Kristijonas Donelaitis (1717-1780) ! Tai nuo jo ir pradėsim. Taigi perskaitė šio poeto poemos “Metai” ištrauką, savotiškai nukeliaudamas į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, nes didžiojoje Lietuvoje poeto apdainuoti žmonės galėjo gyventi panašiai… Vėliau aktorius ‘’nukeliavo” į Suvalkiją. Perskaitė Marcelijaus Martinaičio (g. 1936 m.) eilėraštį “Tėvynei”, bei Salomėjos Neries (1904-1945) eilėraščių ciklo “M. K. Čiurlionio paveikslų motyvais”, du eilėraščius –“Šaulys” ir “Draugystė”.

Renginį praturtino Lietuvos rusų bajorų susirinkimo narių- Elizavietos Orlovos, Lidijos Koroliovos ir Gretos Fedorčenko (Zablockaja) pasirodymas. Grafaitė Elizaveta Orlova prancūziškai atliko “Grafienės ariją” iš Piotro Čaikovskio operos “Pikų dama”, bei Edith Piaf dainą “Non je ne regrette rien”.

Lidija Koroliova atliko savo kūrybos kūrinį “Mūsų Lietuva” arba “Šopeno preliudas”, Greta Fedorčenko-rusų kalba du autorinius romansus - “Prisiminimai”, “Ne, jis tavęs nemylėjo !”, du eilėraščius skirtus Lietuvai- “Lietuvos tūkstantmetis”, “Lietuva”.

Ypač įdomiai pasisakė pianistas ir kraštotyrininkas Andžej Pilecki. Pasak pranešėjo, grafaitės Emilijos Pliaterytės mirtimi. Esą buvo daug Pliaterių, kurie dirbo Lietuvai, kaip ir daugelis pokario žmonių patyrė sovietų genocidą. Jis asmeniškai palaikė ryšį su artimiausiais Emilijos Pliaterytės giminėmis. Savo ypač įdomų, informatyvų pasakojimą jis praturtino pademonstruodamas puikius savo grojimo fortepijonu sugebėjimus.

Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narė, dailininkė ir poetė Emilija Gaspariūnaitė-Taločkienė pristatydama savo su didinga Lietuvos praeitimi susietus meno kūrinius, dar labiau praturtino renginį, kurio pabaigoje Jūratė Landsbergytė atliko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1846–1914) kūrinį “Sukilėlių giesmė”, o Žilvinas Radavičius nuoširdžiai padėkojo renginio dalyviams, svečiams ir visiems tiems, kas prisidėjo prie šio renginio, kurio metu pasak Gretos Fedorčenko, žmonės pailsėjo, suorganizavimo.