Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia Salake
Medinė Bažnyčia buvo pastatyta apie 1862 m., sudegė 1905 m. birželį. Klebonas Antanas Kryžanauskas kreipėsi į savo parapijiečius: „Ar mes esame tokie biedni, kad negalima pastatyti sau Dievo namų, kurių nesudegintų gaisras?“.
Taip, nuo 1905 m. žmonės rinko akmenis, per 5-6 metus žmonės vežė akmenis, aukojo pinigus, 1911 m. pradėtos aukoti mišios. Bokštas 75 m. aukščio. Per I-ąjį pas. karą, sugriauta, per antrą dar daugiau ir tik apie 1985 m. naujas klebonas nusprendė grąžinti bažnyčiai buvusį didį grožį. Šventoriuje pastatyti paminklai iš girnapusių. Įdomu tai, kad statant tokią bažnyčią, nežuvo nei vienas žmogus. Ypatinga bažnyčia Dievo malone pastatyta iš surinktų ir aptašytų akmenų, pavadinta Marijos sopulingosios vardu. Vargonai atstatyti, vyksta koncertai.
Tiltiškių malūnas
1982 m. seną ir apleistą Tiltiškių vandens malūną suremontavo Zarasų elektros tinklų rajono darbuotojai, 1986 m. spalio 20 dieną muziejus buvo atidarytas lankytojams. Malūno šeimininkas pasakojo apie savo surinktų senų radijo imtuvų kolekciją.
Malūne galima užsisakyti pobūvius su gyva muzika, pasimėgauti pirties ir tekančio vandens malonumais, paragauti vietinių šeimininkių paruoštų sraigių. Dalis mūsų grupės žmonių degustavo sraigių patiekalus.
Zarasai
Zarasai pavadinimu Jeziorosa žinomi nuo XVI a. pradžios. Iki tol čia gyveno sėliai. Miestelis sunyko per Šiaurės karą, jo gyventojus praretino 1708–1711 m. siautėjęs maras.
Zarasai žymūs ne tik savo ežerų gausa ir grožiu, bet ir beveik 20 metų statytu traktu Sankt Peterburgas–Varšuva. Atraminė pašto stotis buvo Daugpilyje. Ne viena pašto stotis pastatyta ir Zarasuose, per kuriuos ne kartą važiavo ir žavėjosi apylinkėmis caras Nikolajus I bei Aleksandras. Tada tai buvo nedidelis žydų kaimelis su ypatingai gražia gamta. Caras liepė jį pervadinti sūnaus ir sosto paveldėtojo Aleksandro garbei Novoaleksandrovsku. Toks ir buvo iki pirmojo pasaulinio karo, 1919 m. tapo Ežerėnais. Kazimieras Būga įrodė, kad Zarasai yra sėlių žodis (sėliškai ezaras – „ežeras“), - taip nuo 1929 m. atsirado Zarasai.
Iš tos vietos, kur sovetiniais laikais stovėjo paminklas Marytei Melnikaitei, dviem grupėmis plaukiėme pasivažinėti katamaranu. Šaltas ir labai vėjuotas oras nedaug leido pasidžiaugti Zarasų pakrantėmis pro nelabai prižiūrėtus kajutės langus.
Nepriklausomybės metais Zarasuose pastatyti du svarbūs pastatai – ligoninė ir mokykla. Miestas prasidėjo nuo salos, kurią ir apžiūrėjome prieš tai apsilankę Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Bažnyčia pastatyta ant kalnelio šaltiniuotoje vietoje, pastatymo metai datuojami labai įvairiai. Statybos istorija sudėtinga, pamatai trūkinėdavo, bet joje stebuklingas paveikslas, atkeltas iš vienos senosios bažnyčios, kurių buvo net Zarasuose keturios. Paveiksle rodomas paskutinis Europoje pripažintas Marijos pasirodymas prie Ilgio ežero 1968 m.
Pašto traktas tarp miestelų buvo žvyruotas, mieteliuose – tašytų akmenų. Šiuo keliu ne vieną kartą važiavo Nikolajus I, jo parinkto architekto 1836 m. buvo suplanuotas įdomus Zarasų miesto vėduoklės tipo išplanavimas.
Manoma, kad miškų ir ežerų gausa paskatino herbo kūrimą, kuriame matome stirnos ir žuvies junginį. Kaip rašoma vikipedijoje, ...“Fantastinė būtybė ir virš jos mėlyname lauke pavaizduota auksinė saulė nepaprastai gerai perteikė Zarasų gamtos grožį: ežerus, miškus, tyrą orą. Be to, pažymint šio krašto žmonių praeities kovas, įdėtas liepsniškas kalavijas kartu yra ir Aukščiausiojo Teisėjo teisingumo simbolis (tokioje formoje dažniausiai vaizduojamas Apokalipsės ikonografijoje). Herbas priklauso prie geriausių Lietuvos heraldikos kūrinių, turintis klasikinei heraldikai būdingą figūrų vaizdavimą, aiškią ir įdomią simboliką.“
Sala ilgą laiką buvo pasiekima valtimis. 1958 m. vienas aktyvus žmogus sugalvojo padaryti pylimą tarp salos ir miesto ir jis buvo beveik 30 metų, kol vėliau buvo pastatytas tiltelis.
Antazavė
Iš pradžių buvo palivarkas. 18 a. dvarai tampa kultūros centrais, palivarkas irgi tampa dvaru. Į Lietuvą Pliateriai atėjo per Livoniją.
1686 m. Tyzanhauzai Dusetų dvarą su Antazavės palivarku pardavė Jonui Andriui Pliateriui ir jo žmonai Liudvikai Marijai Pliaterienei. 1729 m. Antazavės palivarkas, jau kaip atskira valda, atiteko Aleksandrui Konstantinui Pliateriui. Apie 1762 m. dvarą paveldėjo Emerencija Liudvika Pliaterytė, kuri dvarą valdė su savo vyru Jonu Liudviku Pliateriu.
Pagal vikipediją „Liudvikas Pliateris – 1748 m. pagal Lauryno Gucevičiaus projektą prie Zalvio ežero pradėjo statyti Antazavės dvarą. Po grafo mirties žmona Kunigunda Vollovič-Pliaterienė pastatė Antazavės bažnyčią. Antazavė Pliateriams ir jų giminėms Leduchovskiams iš Kurklių dvaro priklausė 1748–1923 m.
Antazavės dvare 1831 m. kovo 25 d. Emilija Pliaterytė parašė pareiškimą prisidėti prie sukilėlių.“
Rūmuose sovietiniais laikais buvo vaikų namai, todėl nekas iš jų likę, bet prieš rūmus išlikęs gražus parteris. Rūmai jau apie 10 metų restauruojami...
Į Vilnių grįžome numatytu laiku. Ekskursiją organizavo VKKS vadės pavaduotoja kultūrai Aelita Bielinytė
Aprašė VKBS tarybos narė Audronė Musteikienė.
Foto A. Bielinytės ir A. Musteikienės.
