Kelionė po Anykščių apylinkes, aplankant Mindaugo piliavietę
Zita BANDZAITIENĖ, h. Trimitai (Trąby)
Vilniaus tarybos narė
Nuotraukos: Enrikos Musteikytės, Elonos Varanauskienės
2008 m. balandžio 26d.
8 valandą autobusas pajudėjo nuo Lukiškių aikštės. Oras buvo puikus, visų nuotaika – pakili. 
Kelionei vadovavęs Tomas Baranauskas išvardino programoje numatytas aplankyti vietas. Pirmas sustojimas – prie Ukmergės piliakalnio. Užlipome vingiuotais laipteliais ant piliakalnio, iš kur atsivėrė gražus vaizdas į Šventosios slėnį ir miesto panoramą. Vadovas paaiškino, kad piliakalnio viršus skiriasi nuo piliakalniams būdingos formos, nes Ukmergėlė, šiuo metu tekanti betonuotu kanalu, kažkada piliakalnį paplovė, ir dalis šlaito nugriuvo. O kad savo laiku piliakalnis buvo rimta gynybos priemonė patvirtino ir mūsų patirtis: vienas iš bajorų nuo piliakalnio nusirito net ir be gynėjų „pagalbos“. O jei iš viršaus riedėtų akmenys ir rąstai?
Kitas sustojimas – prie Latavos upelio. Išsukęs iš plento autobusas smėlėtu miško keliuku kelis šimtus metrų mus pavėžėjo link kelionės tikslo, kol vairuotojas nutarė neberizikuoti. Išlipę iš autobuso dar šimtą – kitą metrų ėjom keliuku, po to – taku ir galiausiai mišku pakilome ant kalvos. Vadovas paaiškino, kad savo forma kalvos viršus atitinka piliakalnį. Ant kalvos nebuvo kasinėjama – auga kelių dešimčių metų senumo medžiai, tačiau metalo detektoriumi buvo aptikti trys metaliniai dirbiniai: varinis indas, peilis ir diržo apkalo dalis, kurių amžius atitinka Mindaugo gyvenimo laikotarpį. O dokumentuose minima Mindaugo karūnavimo vieta – Lattowia – gali būti ne „dvaras Lietuvoje“, o „Latavos dvaras“. Taigi, Palatavio piliakalnis dar laukia tyrinėtojų.
Anykščiuose aplankėme Antano Baranausko ir Antano Vienuolio muziejų. Pamatėme klėtelę, kurioje (o dažniau – prie kurios, sėdėdamas ant laiptelį atstojančio akmens) per dvi vasaras poetas parašė „Anykščių Šilelį“. Pasiklausėme pasakojimo apie Antano Baranausko gyvenimą ir kūrybą, paklausėme giedamą „Anyščių Šilelio“ dalį. Taip pat pasiklausėme apie jo giminaitį (brolio vaikaitį) Antaną Vienuolį, kurio rūpesčiu išsaugota Baranausko klėtelė, kuris gyveno ir kūrė dabar muziejumi paverstame name, kuriame jis mirė ir greta kurio jis palaidotas.
Greta aplankėme ir tautodailininko A. Petraškos muziejų, kuriančio paveikslus ypatinga technika – akmens tapyba (ant kartono lakšto priklijuojamais įvairių spalvų akmens grūdeliais).
Kitas mūsų kelionės punktas – Anykščių Šilelyje aplankytas legendos išgarsintas Puntukas. Skulptorius Konstantinas Bogdanas papasakojo apie Dariaus ir Girėno bareljefo restauravimą. Gražiai sutvarkytoje poilsio aikštelėje ant iš rastų pagamintų stalų ir suolų surengėme suneštinius pietus.
Toliau keliavome į Arklio muziejų Niūronyse. Pamatėme įvairias seniau naudotas arklių traukiamas transporto priemones, arklinį maniežą, vaikų žaidimo aikštelę, apiforminta vien mediniais arklių drožiniais, muziejuje matėme pašto ženklų, atviručių ir monetų kolekcijas su arklių atvaizdais.
Užlipome prie Jono Biliūno kapo, pavadintu simboliniu „Laimės žiburio“ statiniu. Į „aukštą kalną“ dabar veda gana patogūs laiptai, todėl pakilome ir nusileidome be aukų.
Kitas mūsų kelionės tikslas - „Anykščių vyno“ fabrikas (tiksliau – rūsyje įrengta degustavimo salė).
Sužinojome apie fabriko istoriją, gamintus seniau ir dabar gaminamus gėrimus. Kai kurių gavome ir paragauti. Kai kam labiausiai patiko obuolių sultys, priverstinai pradėtos gaminti fabriką „blaivybės“ laikotarpiu pervadinus į maisto produktų gamybos įmonę. Daugeliui patiko „Juodujų serbentų“ vynas, kuriuo buvo vaišinta net Anglijos karalienė. Vyrams labiau patiko „Ledo“ degtinė, moterims – likeris „Topi“. Didžiausias diskusijas sukėlė „Labanoro žolelių ypatingoji“. Norėjosi sužinoti skirtumus nuo trauktinės „Trejos devynerios“.
Toliau nukeliavome ant Šeimyniškėlių piliakalnio – spėjamos Mindaugo Vorutos vietos. Pagal tyrinėjimų duomenis bandoma rekonstruoti čia kadaise buvusią pilį, pastatytas vienas iš kampinių aptvaro bokštų ir dalis tvoros. Nors tai labai nedaug, bet atsiveriantis į apylinkes vaizdas labai įspūdingas. O nukeliavus nuo vieno buvusios pilies galo iki kito, du kartus nusileidžiant nuo kalvos ir užlipant aukštyn pilies mastas tampa dar įspūdingesnis.
Į Vilnių grįžome pilni įspūdžių iš tolimos (kelių šimtmečių senumo) ir ne taip tolimos (kelių dešimčių metų) praeities.
Keliaukime, bendraukime, pažinkime savo kraštą ir jo garbingą praeitį.
