Kas gi tas Renė ir kuo ypatingi jo parkai?
...1384 ‑ 1402 metų Lietuvos kelių pranešimuose kryžiuočių riteriai mini maršrutus iš Trakų į Medininkus pro Trakų Vokę. Ilgą laiką jos žemės priklausė totoriams, apgyvendintiems čia dar Vytauto Didžiojo laikais. XVI a. jos atiteko didikui P.Sapiegai, kuris valdė iki XVIII a. pabaigos. Po to kaimas atiteko Trakų maršalkai Liudvikui Dombrovskiui. Apie 1835 m. šį palivarką nusipirko Ašmenos maršalka grafas Juozapas Tiškevičius."
Prancūzijos peizažo specialistas, kraštovaizdžio architektas ir botanikas Eduardas Fransua André gimė 1840 m. sodininko šeimoje, todėl suprantama, kad nuo mažens matė tai, kuo paskui užsiėmė visą savo gyvenimą, savo meilę šiam darbui perdavė ir sūnui. Jis dirbo Paryžiuje vyriausiu sodininku, laimėjo konkursą Liverpulyje, metė valstybinę tarnybą ir išvyko kurti Britų imperijos šefuojamą projektą - 370 akrų (apie 150 ha) užimantį parką. Per 5 metus įvykdęs projektą, jis išgarsėjo ne tik kaip sodininkas bet ir menininkas, tapo kviečiamas visame pasaulyje. Jis su savo sūnumi Renė įkūrė - rekonstravo apie 100 parkų įvairiose pasaulio šalyse, iš jų 4 parkus Lietuvoje: Palangoje, Užutrakyje, Lentvaryje ir Trakų Vokėje.
Eduardas (1840–1911) ir Renė (1867–1942) André atvyko į Lietuvą 1898 m. ir nuo to laiko iš jo laiškų sužinome apie vykdomus projektus bei apie grafus Tiškevičius. Jie gerai atsiliepė apie gamtovaizdį bei užsakovus, tai galima rasti išlikusiuose Renė laiškuose žmonai: ..."mes esame civilizuotame krašte ir pas žmones, kuriems viskas sekasi". Užsakovų parkuose, ypač Trakų Vokėje, jau buvo išplėtoti želdiniai, kitos vietos reikalavo daugiau pastangų sukuriant parterius bei takus.
Pirmasis parkas, kurį apžiūrėjome, buvo Užutrakio. Čia pilnu tempu vyksta rekonstrukcija: gėlynai, parteris išardyti ir iškasinėti, bet rūmai tiek iš vidaus (kiek jau padaryta), tiek iš išorės švietė baltomis ir dramblio kaulo spalvomis. Juozapas Tiškevičius (1896–1899 m.) pasistatydino pagal žymaus Varšuvos architekto J. Huss (1846-1904) projektą dviejų aukštų neoklasicistinius rūmus su terasa ir baliustrada ant stataus Galvės ežero kranto.
Priešais rūmus ovalinis parteris, rūmai puošnūs iš visų pusių, o parkas buvo projektuojamas taip, kad rūmus galima būtų apžiūrėti iš visų pusių ir įvairiu paros metu dėka vis kitokio apšvietimo jie atrodytų vis kitaip. Didelė plati rūmų baliustrada nukreipta į vaizdingą Galvės ežerą. Užutrakio dvaro sodyba užima 59 hektarus. Užutrakio parkas, įkurtas pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų, buvo sumanytas kaip vandens parkas. Užutrakyje įrengta daugiau nei dvidešimt tvenkinių, susietų tarpusavyje ir su Trakų ežerais. 1902 m. rūmuose jau buvo elektra.
Gilios botanikos žinios, pažįstant gerai augalus, atvežant juos iš kitų kraštų bei pritaikant mūsų gamtinėms sąlygoms, tinkamai juos sugrupuojant ir pritaikant prie gamtovaizdžio - štai kur yra André sukurtų parkų sėkmė.
Tuo ir įsitikinome aplankydami Lentvario parką, kur dėl netinkamos privatizacijos (dvaro rūmus įsigijo žinomas verslininkas, kompanijos "Ranga Group" prezidentas Laimutis Pinkevičius ir nieko nedaro) nebegalėjome patekti į buvusius Tiškevičių rūmus, bet nuodugniai susipažinome su André įkurtu parku. Gido Stepono Deveikio buvome išvedžioti visais vingriais per šimtmetį užžėlusiais, bet dabar atkapstytais takeliais, kur kiekvienas jų išgrįstas akmeniniais dabar jau apsamanojusiais laipteliais ir sukomponuotas prisitaikant prie kalvoto gamtovaizdžio. Kiekvienas iš jų suteikia galimybę pamatyti ar pasigrožėti netikėtai atsidengiančiais specialiai ar netyčia gamtos ir parko vaizdais, dirbtinai sukurtais uolų akcentais, ar nusileisti prie akmenimis aprėminto upelio su slenksčiais. Takelių vingiuose - akmeniniai suoleliai įtaisyti tam, kad nusiraminti prie šniokšiančio krioklio, žavėtis dirbtinai sukurtomis grotomis ar kūdromis, ar tiesiog pasidžiaugti atvežtos iš kitų kraštų augmenijos kompozicijomis. Čia auga pocūgis ir cūgis, sidabrinis ir cukrinis klevas, tujos, kalninis agrastas, paprastasis ir karpytasis šeivamedis, baltasis gluosnis ir kt. augalai. Visas tas grožis buvo matyt skirtas kunigaikštytei Kristinai Marijai Aleksandrai Liubomirskai (1871-1958), Vladislovo žmonai.
Parke randame ir Šveicarijos kampelį bei Rivjeros kavinę su atlantų skulptūromis, kuri dabar apgailėtinoje būklėje. Kažkada čia buvo prašmatni poilsio vieta ir viešbutis prie Lentvario ežero. Parkas užima 21 h.
![]() |
![]() |
![]() |
Tikslių duomenų apie pirmuosius dvaro savininkus bei patį dvaro ansamblį nėra išlikę. Vienintelės žinios yra Zofijos Tiškevičiūtės-Potockos (1893-1989). prisiminimai. Juozapas Tiškevičius nusipirko Lentvario dvarą 1850 m., 19 a. pabaigoje pastatė rūmus, augino žirgus, vėliau tęsė sūnus kavalerijos pulkininkas Vladislovas. Paskutiniu dvaro savininku 1936 m. tapo grafas Eugenijus Tiškevičius, kuris dvarą valdė iki 1939 m. Sovietiniu laikotarpiu dvaras buvo Lentvario kilimų fabriko.
Lentvario parkas buvo Andrė projektuojamas, tuo tarpu, kai Trakų Vokėje parkas jau buvo įrengtas.
Trakų Vokės (ankščiau vadinama Waka) sodybą plėtojo Ašmenos bajorų maršalka Juozapo Tiškevičiaus (1805–1844) sūnus Jonas Tiškevičius (1831–1892).
Trakų Vokės dvaro istorija senesnė, nei Užutrakio ar Lentvario.
Kaip rašo prof. Algimantas Bujauskas "1384 ‑ 1402 metų Lietuvos kelių pranešimuose kryžiuočių riteriai mini maršrutus iš Trakų į Medininkus pro Trakų Vokę. Ilgą laiką jos žemės priklausė totoriams, apgyvendintiems čia dar Vytauto Didžiojo laikais. XVI a. jos atiteko didikui P.Sapiegai, kuris valdė iki XVIII a. pabaigos. Po to kaimas atiteko Trakų maršalkai Liudvikui Dombrovskiui. Apie 1835 m. šį palivarką nusipirko Ašmenos maršalka grafas Juozapas Tiškevičius."
Atvykus E. ir R. Andrė, čia jau buvo suformuoti želdiniai ir parkas. Dvaras buvo patogesnėje padėtyje, greta pagrindinio kelio iš Vilniaus į Trakus. Išlikę R. Andrė laiškai žmonai ant firminio gr. Tiškevičių popieriaus. Parteris priešais dvarą suformuotas gana ilgas, baseinėlis įrengtas vėlesniais metais. Parkas rekonstruotas 1898 - 1902 m. ir užėmė 23 ha - žolynai, altanos, šiltnamis, pavėsine, statulos, sudėtinga vandens sistema. Parke buvo įrengtas mineralinio vandens šaltinis su išmūryta Lurdo grotos pavidalo grota, kur kažkada stovėjusi ir Lurdo Dievo Motinos skulptūra, yra paminklinis akmuo, žymintis rekonstruoto parko atidarymo datą, dvaro sodybos teritorijoje auga per 50 medžių ir krūmų rūšių, yra daug (per 100) žolinių ir kitokių retų bei vaistingų augalų.
Dešineje parko pusėje buvo dvi lapuočių medžių alėjos, koplyčia ir pseudogotikinio stiliaus purpuriniai vartai. Koplyčia buvo gotikinio stiliaus su keturiomis skulptūromis ant frontono, įvairiaspalviais langais, ant kurių buvo šventojo Rašto citatos. Ši koplyčia buvo Tiškevičių mauzoliejus.
E.Brundzaitė 1970 m atliko tyrimus, rekonstrukciją vykdė Alfonsas ir Rūta Kiškiai. Buvo įrengtas betoninis baseinas priešais rūmus, gėlynai.
Ekskursiją užbaigėme gr. Juozapo Tiškevičiaus buvusiame valgomajame, aptardami šiltus įspūdžius ir svarstydami apie tai, kiek reiktų lėšų atstatyti matytą grožį...
Audronė Musteikienė, h.Pogonia
Nuotraukos Gedimino Bučiūno
Schema - ištrauka iš Audronės Musteikienės braižytos "Grafų Tiškevičių genealoginė schema (XVIII a. I p. - 2005) Logoisko šaka".
Sidabrinio klevo lapas iš Lentvario dvaro parko sudžiovintas ir nuskenuotas