SENOVĖJE GYDYDAVOSI VYNU / MEDICUS – CURAT, NATURA – SANAT
Medicina – apsaugo, gamta – gydo
Šventoji Hildegarda von Bingen (1098-1179m.) CAUSAE ET CURAE
Vincentas Sakas
Tik nereikia mus įtikinėti, kad senovėje žmonės buvo nežiniukais. Atvirkščiai, senovėje žmonės buvo protingesni, o jei išmintingesni, tai ir daugiau rūpinosi savo sveikata, jėgomis, gyvenimo trukme, ištverme, darbingumu, energija ir netgi potencija, nes kuo daugiau vaikų, tuo tvirtesnė šeima, tuo ilgiau truks giminės tvermė ir būvis žemėje.
Gilioje senovėje, kai mes visi buvome gamtatikiais, žyniai prieš ligas ir negalias siūlė augalų ištraukas, nuovirus ir sultis (dabar tą dalyką mes vadiname fitoterapija). Vėlesniais laikais atsirado ir kitokių ligų gydymo priemonių.
Nereikia galvoti, kad Lietuvos aristokratija, - didikai ir bajorai buvo nemokšomis, netikėliais ir tamsuoliais, kaip kaimynai maskoliai. Atvirkščiai, Lietuvos didikai ir bajorai mokėsi, studijavo ir Lietuvos, ir Europos universitetuose, žinojo daug kalbų, kuriomis ir kalbėjo, ir rašė.
Kas be ko, įsigydavo bei įrengdavo savo pilyse, rūmuose, dvaruose didžiules bibliotekas, tarp kurių būdavo ir daug knygų medicinos reikalais. Dažno aristokrato bibliotekoje buvo persų gydytojo Avicenos žinynas „Medicinos kanonas“, iš kurio iki naujausiųjų laikų buvo mokoma Europos universitetuose. Priėmus žydų krikščionybę, kiekvieno šviesaus žmogaus bibliotekoje arba knygų lentynoje privalėjo būti šventosios Hildegardos fon Bingen CAUSAE ET CURAE ir panašių viduramžių spaudinių.
O savo sveikatą patikinėdavo eskulapams iš Vakarų ir iš Rytų, kurie sėmėsi žinių iš Babilono, senovės Egipto, Kinijos, Tibeto, Indijos (Ajurvedos), senovės Graikijos ir Romos medicinos.
Štai vienas iš senovės romėnų gydytojų buvo iš Mažosios Azijos kilęs graikas Asklepiadas. Tai pirmasis graikas gydytojas, kuriam pavyko įgyti romėnų pasitikėjimą. Asklepiadas ligoniams skyrė tik paprastas, gamtines medžiagas, vengė gydymo, kuris suteiktų kokių nors nemalonumų, ir retai skyrė tuo metu populiarių laisvinamųjų, vimdomųjų, prakaitavimą skatinančių vaistų. Asklepiadas kaip vaistą dažniausiai skyrė vyno: šalto arba karšto, su druska arba su pipirais. Jo gydymo principas „greitai, saugiai ir maloniai“ (cito, tute et jucunde).
Ir Lietuvoje netrūko gydytojų, kurie, kaip mini senoviniai šaltiniai, jau nuo XIV amžiaus gydymui naudojo vyną. Eskulapai, remdamiesi tradicine medicinos sistema, taip pat ajurvedos, kinų, persų, senovės Graikijos, Romos, Tibeto medicina, iš kartos į kartą perduodamas žinias sistemino, kūrė diagnostikos metodus, leidžiančius konkrečiam žmogui parinkti tinkamą gydymą. Gydymo tikslams naudojamą vyną patys gamindavo ir kitiems rekomenduodavo gaminti iš augalų, augančių toje pat vietovėje, kaip ir sergantis žmogus, t.y. lietuvis turėtų būti gydomas lietuviškomis žolėmis, daržovių uogų ir vaisių sultimis. Juk augalai ir žmonės per daugelį metų prisitaiko vieni prie kitų.
Veiksmingiausias anų laikų vaistas buvo šešių uogų vynas ir Lietuvą jau tada garsinantis pienių vynas, kurių sveikatinimo reikalais reikėdavo gerti valandą prieš valgį rytais, per pietus ir vakare, bet vienam kartui ne daugiau dviejų aptiekos uncijų (dabar – vienam kartui apie 87-90 gramų, o per dieną – 230g).
Butelis turėdavo būti tamsaus stiklo ir laikomas kambario temperatūroje, nupylus dalį vyno, sandariai uždaromas. Šiandien tiktų kamštis su ištraukiamu oru...
Pasitelkę šiuolaikines žinias apie minimas uogas ir pienes, pažiūrėkime ar tiesą sakė viduramžių gydytojai:
