Laiko atspindžiai Žemaitijoje

Kategorija: Kelionių aprašymai
Autorius Tinklaraštininkė
Peržiūros: 459

2018 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus krašto bajorų sąjungos narių grupė leidomės į kelionę po Žemaitiją. Tai antroji kelionė po šį kraštą ir daug trumpesnė nei pirmoji.

Pirmasis kelionės punktas - Raseiniai, kur prie mūsų prisijungė gidas Saulius iš Šiaulių kelionių centro, kaip jis save pavadino - kelionės vadovas.

Raseinius pravažiavome šiek tiek sustoję, bet neišlipę, prie V.Grybo skulptūros "Žemaitis". Toliau važiuojame į Lyduvėnus, kur grožimės ilgiausiu ir aukščiausiu geležinelio tiltu 599 m ilgio ir 42 m iškilusiu virš Dubysos. Jis jungia Tauragę su Šiauliais. Vokiečių pastatytas, veikė jis nuo 1919 iki 1944 m., kai karo metais, gido žodžiais, "driokstelėjo".

Atstatytas tik 1952 m.

 

Lyduvėnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus vėlyvojo baroko vienabokštė bažnyčia nusisukusi durimis nuo kelio, minima 1613 m. Pravažiuojame Kelmę. Gidas pasakoja apie Žemaitijos istoriją.

 

Varniai, kurie anksčiau buvo vadinami Medininkais, vėliau nuo upės Varnelės pavadinimo įgijo naują.
Varnius galima pavadinti Žemaitijos Dvasios centru, čia buvo įsikūrusi Kunigų seminarija, kurią Motiejus Valančius perkėlė iš Alsėdžių. Valančius proteguodamas blaivybę skleidė ekonominio laisvinimo procesą, kas smarkiai sumažino carinės valdžios pajamas.

Muziejininkė Alma pasakojo apie Varnių katedrą, Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią (seniausia Žemaitijoje, pastatyta 1691 m., - buvusi katedra), 1914 m. jos teritorijoje Varnių blaivybės draugijos narių ir čia dirbusio kunigo Antano Juozapavičiaus iniciatyva įrengtas lurdas. Viduje - didelė Marijos statula, sukurta Paryžiuje. 1864 m. gubernatoriaus M. Muravjovo įsakymu vyskupas buvo iškeltas į Kauną, Katedra buvo paversta Naujųjų Varnių parapine bažnyčia.

Previous ◁ | ▷ Next

 

Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia, kaip gidė pasakojo, - viena iš dešimties gražiausių pasaulio bažnyčių, pastatyta 1681-1691 m. žemaičių vyskupo kunigaikščio Kazimiero Paco (1667-1695) lėšomis. Viename iš dvibokštės bažnyčios bokštų yra varpas, nulietas 1793 m. su žemaičių vyskupo Stepono Giedraičio herbą vaizdavusiu reljefu. Įskilus varpui 1913 m. Gatčinos (Rusija) mieste veikusioje A. S. Lavrovo bendrovės gamykloje varpas buvo perlietas,  pakartoti pirmtako įrašai ir perkeltas vyskupo S. Giedraičio herbas. 1821 m. Žemaičių vyskupo kunigaikščio Juozapo Arnulfo Giedraičio rūpesčiu buvo įrengti vargonai. Altorių - 11, centrinis altorius - Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos kopija, medinis, vaizduojama Didžiojo penktadienio scena, dail. J. Kunickis. Varniuose yra ir medinė Šv. Aleksandro bažnyčia (pastatyta 1804 m.).

Lankomės Žemaičių vyskupystės muziejaus kunigų seminarijos rūmuose. Varniai ir Vilnius, kaip teigia gidas, turi daug bendro. Varniuose buvo rašomos knygos, o atspausdinamos Vilniuje. Architektas J.K.Glaubicas buvo pakviestas iš Vilniaus, jis suprojektvo Varnių bokštą - buvusį Žemaičių Vyskupystės muziejų. Varniai buvo garsūs, vyskupystė - nuo 1417 m. iki 1864, kada vyskupas Valančius buvo ištremtas į Kauną, kur perkelta ir seminarija. Varniai ištuštėjo.
Matėme iškasto Biržuvėnų dvare lobio kolekciją. 2005 m. vasarą iš Paryžiaus į Biržuvėnus atvykusi vienintelė gyva paskutiniųjų dvaro savininkų Onos ir Tomo Gorskių jauniausioji dukra Janina Gorskytė (g. apie 1920 m.) papasakojo apie dvare paslėptą lobį, kurio paieškas pradėjo pagal atsivežtą brolio nubraižytą schemą. Lobis buvo rastas. Jį sudarė apie 300 puošnių porceliano indų ir 4 buteliai vyno. Grafaitė lobį padovanojo Žemaičių vyskupystės muziejui.

Paskutinis kelionės objektas - Biržuvėnų dvaras. Giminės pradininkas Stanislovas Dolskis, g. ~1620 m. atsikėlė į Žemaitiją. Gorskių giminė susijusi su daugybe garsių giminių. Valdė Biržuvėnų dvarą iki 1940 m.

Previous ◁ | ▷ Next

 

Dvaras įsikūręs prie Virvytės, 1638 m. įsigijo pajūrio seniūnas Aleksandras Vaina - valdė apie 30 metų, po to perėmė Gorskių dinastija, jie čia buvo apie 300 metų (skaičiuojama 11 kartų). Dvaras restauruotas 2011 m. Po 2004 metais vykusio gaisro suniokoto dvaro krosnis ir židinius su Gorskių herbais atkūrė ir pagamino LBKS narė, dailininkė-restauratorė Aelita Bielinytė. Sovietiniais laikais dvaro pastate buvo tarybinis ūkis, etnografinis muziejus, kultūros centras.

 

Fotografavo ir aprašė VKBS tarybos narė ir tinklaraštininkė Audronė Musteikienė.