Copyright 2017 - LBKS Vilniaus kraštas

Įspūdžiai iš rudenėjančių E. ir R. Andrė parkų 

Kas gi tas Renė ir kuo ypatingi jo parkai?

 

...1384 ‑ 1402 metų Lietuvos kelių pranešimuose kryžiuočių riteriai mini maršrutus iš Trakų į Medininkus pro Trakų Vokę. Ilgą laiką jos žemės priklausė totoriams, apgyvendintiems čia dar Vytauto Didžiojo laikais. XVI a. jos atiteko didikui P.Sapiegai, kuris valdė iki XVIII a. pabaigos. Po to kaimas atiteko Trakų maršalkai Liudvikui Dombrovskiui. Apie 1835 m. šį palivarką nusipirko Ašmenos maršalka grafas Juozapas Tiškevičius."

 

 

Prancūzijos peizažo specialistas, kraštovaizdžio architektas ir botanikas Eduardas Fransua André gimė 1840 m. sodininko šeimoje, todėl suprantama, kad nuo mažens matė tai, kuo paskui užsiėmė visą savo gyvenimą, savo meilę šiam darbui perdavė ir sūnui. Jis dirbo Paryžiuje vyriausiu sodininku, laimėjo konkursą Liverpulyje, metė valstybinę tarnybą ir išvyko kurti Britų imperijos šefuojamą projektą - 370 akrų (apie 150 ha) užimantį parką. Per 5 metus įvykdęs projektą, jis išgarsėjo ne tik kaip sodininkas bet ir menininkas, tapo kviečiamas visame pasaulyje. Jis su savo sūnumi Renė įkūrė - rekonstravo apie 100 parkų įvairiose pasaulio šalyse, iš jų 4 parkus Lietuvoje: Palangoje, Užutrakyje, Lentvaryje ir Trakų Vokėje.

Eduardas (1840–1911) ir Renė (1867–1942) André atvyko į Lietuvą 1898 m. ir nuo to laiko iš jo laiškų sužinome apie vykdomus projektus bei apie grafus Tiškevičius. Jie gerai atsiliepė apie gamtovaizdį bei užsakovus, tai galima rasti išlikusiuose Renė laiškuose žmonai: ..."mes esame civilizuotame krašte ir pas žmones, kuriems viskas sekasi". Užsakovų parkuose, ypač Trakų Vokėje, jau buvo išplėtoti želdiniai, kitos vietos reikalavo daugiau pastangų sukuriant parterius bei takus.

Kelionė į Pažaislį

Vilnius - Punia - Zapyškis - Pažaislis - Vilnius

Audronė MUSTEIKIENĖ, h. Pogonia

Giedrą balandžio 22 d. rytą išsirengėme į kelionę. Palikę Vilnių keliavome vingiuotu Trakų, Aukštadvario keliu. Ekskursijos vadovė Emilija Guobienė pasakojo apie Dzūkijos kraštą, papročius, svarbią juostų reikšmę dzūkų gyvenime, apie dzūkų mėgiamus paukščius - gandrus, gerves, pempes. Dzūkams gervė - šventas paukštis, joms išskrendant prisipažįstama meilėje. Ekskursijos organizatorius prof.  Jurgis Vanagas pasakojo apie miestų urbanizaciją sovietiniais laikais, lygino jos skirtumus bei pasekmes Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.

Pirmasis sustojimo punktas - Punia, - gerai žinoma Lietuvos istorinė vietovė, buvusi jotvingių sostinė. Gėrėjomes piliakalnio panorama, klausėmės vietinio kraštotyrininko pasakojimo apie sudegintą pilį, apie lietuvius, kurie 14 a. narsiai ginėsi nuo kryžiuočių, vadovaujami kunigaikščio Margirio, ir, nenorėdami pasiduoti gyvi, išsižudė ir susidegino.

Didžiulėje netaisyklingoje trikampėje aištėje galėjo tilpti didelis pulkas gynėjų, dunksojo gana tvirta Punios pilis (1382 m.). XIV a. pabaigoje Punia buvo svarbi gyvenvietė ir buvo vadinama miesteliu, XVI a. pradžioje gavo Magdeburgo teises, nors rašytiniuose šaltiniuose Punia pirmą kartą minima tik XIX a. O XV ir XVI a. Punia tapo karališkuoju dvaru, piliakalnio viršūnėje išaugo rūmai, manoma, kad tai buvę Vytauto medžioklės apsistojimo vieta. XVI a. viduryje rūmai sudegė,  o XVII a. iškilo nauji ir priklausė didikams Korvinams-Gonsievskiams. Šv. Jokūbo bažnyčia - (manoma, kad pirmoji pastatyta 1425) pastatyta 1877-1878 m.

Zapiskis
Įdomi senosios gotikos bažnyčia Zapiškyje, - vėlyvosios gotikos (1578 m.) statinys. Keistai atrodo bažnyčia, stovinti laukuose ant Nemuno kranto, aplink nei vieno pastato, pasirodo, miestelis "pabėgo" į aukštesnę vietą dėl nuolat vykstančių potvynių. Bažnyčia įdomi ir savo simboline astronomine ornamentika. Jos pirmame aukšte išdėstytos 56 nišos, kurios su 3 durų angomis sudaro 59 elementus. Manoma, kad tai galėjo būti užfiksuotas Stounhendže nustatytasis užtemimų ciklas: 56 tropikiniai metai lygūs 59 drakoniniams metams (Mėnulio ir Saulės santykinio judėjimo dėsnis).

Paskutinis mūsų kelionės tikslas - šlovingasis Pažaislio ansamblis, LDK kanclerio Kristupo Paco mecenuotas statinys, buvęs kamandulių vienuolynas, įkurtas Šv. Romualdo. Ansamblį projektavo ir įrengė garsūs italų meistrai - Dž. Batista, M.A. Palonis. Įdomu tai, kad šis barokinis statinys buvo pastatytas ne mieste, o atokiame miške. Kamaldulių vienuolynas buvo pastatytas XVII a. Kaip pasakojo sesuo Veronika, Bažnyčia ir vienuolynas pradėti statyti 1664 ir baigti 1712. Ypatingas dėmesys buvo skirtas Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčiai, tai pats puošniausias ansamblio statinys: juodu ir spalvotu marmuru puoštas vidus, pagal kurio spalvas  pieštos freskos, Švč. Pazaislis"motinos paveikslas, kupolo freska piešta dailininko Rossi. Bažnyčios kriptoje - Pacų šeimynos sarkofagai.

Dabar vienuolynas Kauno pašonėje, tada buvo gerokai nutolęs nuo miesto, kas teikė kamanduliams vienuoliams ramybę gamtos prieglobstyje. Savo laisvalaikį nuo bedruomeninių maldų jie skirdavo sodų ir gėlynų priežiūrai. Kamandulių vienuoliai čia šeimininkavo 170 metų. 1832 m. caro valdžia uždarė vienuolyną, jį perėmė stačiatikių vienuoliai, kurie pakeitė net bažnyčios puošybą, nuniokojo archyvą ir biblioteką.

1812 m. vienuolyne ir bažnyčioje "svečiavosi" Napoleonas, išvežė du varpus, sulaužė laikrodį. Bažnyčioje stovėjo Napoleono arkliai Pažaislio vienuolynas pradėjo atsigauti XX a. 1920-1940 vienuolynas priklausė Šv. Kazimiero kongregacijos vienuolėms, ir dabar jame gyvena 22 vienuolės. Pilni naujų ispūdžių grįžome vakare namo.
 

Kelionė į Anykščius

Kelionė po Anykščių apylinkes, aplankant Mindaugo piliavietę

Zita BANDZAITIENĖ,  h. Trimitai (Trąby)
Vilniaus tarybos narė

Nuotraukos: Enrikos Musteikytės, Elonos Varanauskienės

2008 m. balandžio 26d.

anyksciai18 valandą autobusas pajudėjo nuo Lukiškių aikštės. Oras buvo puikus, visų nuotaika – pakili. anyksciai2Kelionei vadovavęs Tomas Baranauskas išvardino programoje numatytas aplankyti vietas. Pirmas sustojimas – prie Ukmergės piliakalnio. Užlipome vingiuotais laipteliais ant piliakalnio, iš kur atsivėrė gražus vaizdas į Šventosios slėnį ir miesto panoramą. Vadovas paaiškino, kad piliakalnio viršus skiriasi nuo piliakalniams būdingos formos, nes Ukmergėlė, šiuo metu tekanti betonuotu kanalu, kažkada piliakalnį paplovė, ir dalis šlaito nugriuvo. O kad savo laiku piliakalnis buvo rimta gynybos priemonė patvirtino ir mūsų patirtis: vienas iš bajorų nuo piliakalnio nusirito net ir be gynėjų „pagalbos“. O jei iš viršaus riedėtų akmenys ir rąstai?

Kitas sustojimas – prie Latavos upelio. Išsukęs iš plento autobusas smėlėtu miško keliuku kelis šimtus metrų mus pavėžėjo link kelionės tikslo, kol vairuotojas nutarė neberizikuoti. Išlipę iš autobuso dar šimtą – kitą metrų ėjom keliuku, po to – taku ir galiausiai mišku pakilome ant kalvos. Vadovas paaiškino, kad savo forma kalvos viršus atitinka piliakalnį. Ant kalvos nebuvo kasinėjama – auga kelių dešimčių metų senumo medžiai, tačiau metalo detektoriumi buvo aptikti trys metaliniai dirbiniai: varinis indas, peilis ir diržo apkalo dalis, kurių amžius atitinka Mindaugo gyvenimo laikotarpį. O dokumentuose minima Mindaugo karūnavimo vieta – Lattowia – gali būti ne „dvaras Lietuvoje“, o „Latavos dvaras“. Taigi, Palatavio piliakalnis dar laukia tyrinėtojų.

 

Anykščiuose aplankėme Antano Baranausko ir Antano Vienuolio muziejų. Pamatėme klėtelę, kurioje (o dažniau – prie kurios, sėdėdamas ant laiptelį atstojančio akmens) per dvi vasaras poetas parašė „Anykščių Šilelį“. Pasiklausėme pasakojimo apie Antano Baranausko gyvenimą ir kūrybą, paklausėme giedamą „Anyščių Šilelio“ dalį. Taip pat pasiklausėme apie jo giminaitį (brolio vaikaitį) Antaną Vienuolį, kurio rūpesčiu išsaugota Baranausko klėtelė, kuris gyveno ir kūrė dabar muziejumi paverstame name, kuriame jis mirė ir greta kurio jis palaidotas.

 

anyksciai3

Greta aplankėme ir tautodailininko A. Petraškos muziejų, kuriančio paveikslus ypatinga technika – akmens tapyba (ant kartono lakšto priklijuojamais įvairių spalvų akmens grūdeliais).

anyksciai4

Kitas mūsų kelionės punktas – Anykščių Šilelyje aplankytas legendos išgarsintas Puntukas. Skulptorius Konstantinas Bogdanas papasakojo apie Dariaus ir Girėno bareljefo restauravimą. Gražiai sutvarkytoje poilsio aikštelėje ant iš rastų pagamintų stalų ir suolų surengėme suneštinius pietus.

Toliau keliavome į Arklio muziejų Niūronyse. Pamatėme įvairias seniau naudotas arklių traukiamas transporto priemones, arklinį maniežą, vaikų žaidimo aikštelę, apiforminta vien mediniais arklių drožiniais, muziejuje matėme pašto ženklų, atviručių ir monetų kolekcijas su arklių atvaizdais.

anyksciai5

Užlipome prie Jono Biliūno kapo, pavadintu simboliniu „Laimės žiburio“ statiniu. Į „aukštą kalną“ dabar veda gana patogūs laiptai, todėl pakilome ir nusileidome be aukų.

Kitas mūsų kelionės tikslas - „Anykščių vyno“ fabrikas (tiksliau – rūsyje įrengta degustavimo salė).anyksciai6 Sužinojome apie fabriko istoriją, gamintus seniau ir dabar gaminamus gėrimus. Kai kurių gavome ir paragauti. Kai kam labiausiai patiko obuolių sultys, priverstinai pradėtos gaminti fabriką „blaivybės“ laikotarpiu pervadinus į maisto produktų gamybos įmonę. Daugeliui patiko „Juodujų serbentų“ vynas, kuriuo buvo vaišinta net Anglijos karalienė. Vyrams labiau patiko „Ledo“ degtinė, moterims – likeris „Topi“. Didžiausias diskusijas sukėlė „Labanoro žolelių ypatingoji“. Norėjosi sužinoti skirtumus nuo trauktinės „Trejos devynerios“.

 

 

Toliau nukeliavome ant Šeimyniškėlių piliakalnio – spėjamos Mindaugo Vorutos vietos. Pagal  tyrinėjimų duomenis bandoma rekonstruoti čia kadaise buvusią pilį, pastatytas vienas iš kampinių aptvaro bokštų ir dalis tvoros. Nors tai labai nedaug, bet atsiveriantis į apylinkes vaizdas labai įspūdingas. O nukeliavus nuo vieno buvusios pilies galo iki kito, du kartus nusileidžiant nuo kalvos ir užlipant aukštyn pilies mastas tampa dar įspūdingesnis.

Į Vilnių grįžome pilni įspūdžių iš tolimos (kelių šimtmečių senumo) ir ne taip tolimos (kelių dešimčių metų) praeities.
Keliaukime, bendraukime, pažinkime savo kraštą ir jo garbingą praeitį.


Ekskursija "Sukilėlių takais"

1863 metų sukilimo vado kunigo Antano Mackevičiaus gyvenimo ir kovų keliais  


Elena Andrulienė
"Lietuvos aidas", 2000 06 01


kapinesLietuvos bajorų karališkosios sąjungos Vilniaus bajorų grupė savaitgalį surengė kelionę 1863 metų sukilimo vado kunigo Antano Mackevičiaus gyvenimo ir kovų keliais. Ekskursiją organizavo bajorė Regina Terleckienė, taip pagerbdama savo protėvio bajoro Pranciškaus Kučinsko nuo Raseinių – gydytojo ir 1863 metų sukilimo dalyvio – atminimą.

Kelionės maršrutas ilgas. Per vieną dieną aplankyta 10 vietovių, nuvažiuota 420 k. Pradėję nuo Kėdainių, per Šventybrastį, Krekenavą, Paberžę ir kitas kovų vietas pasiekėme Ringovės kaimą.

   Krekenava. Čia 1863 metais A.Mackevičius su savo būriu vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo sukilimą.
Devynerius metus Paberžės bažnytėlėje kunigavęs A.Mackevičius rūpinosi savo parapijiečių sąmoningumo ugdymu, skelbė atvirą kovą caro vienvaldystei. Paberžėje yra dirbę ir kunigas Stanislovas Dobrovolskis, Reikėtų gero pusdienio susipažinti su Tėvo Stanislovo palikimu, tapusiu muziejinėmis vertybėmis. Bažnytėlėje sukaupti bažnytiniai indai, paveikslai, klebonijos sienos nukabinėtos kaltais kryžiais, viena siena pilna varinių puodų. Savaitgaliais aplinkinių vietovių vaikai atvažiuoja su mokytojais čia į sekmadieninę mokyklą, susitinka su atvykusiu iš Dotnuvos Tėvu Stanislovu. Tad iš Mantviliškio sukome ir mes į Dotnuvą, pas Tėvą Stanislovą. Džiaugiamės bent trumpai galėję su juo pabendrauti.

   Kelionės metu nuobodžiauti neleidžia įdomus vadovo Gedimino Ilgūno pasakojimas apie legendinį A.Mackevičių. Kad pasakojimas būtų įtaigesnis, G.Ilgūnas buvo sudaręs informatyvų lankstinuką, jame surašyti duomenys, kiek sukilėlių žuvo, kiek buvo sužeista, paimta į nelaisvę, ištremta į Sibirą. Sužinojome, kad 1863 metų kovo 20dieną. A, Mackevičius su 250 vyrų iš Paberžės pradėjo ginkluotą sukilimą ir dalyvavo dvidešimtyje kautynių su caro kariuomene. Medžiokliniais šautuvais ir dalgiais ginkluotus 8-15 tūkstančių sukilėlių malšino beveik 145 tūkstančiai caro kareivių. Sukilėlių žygius įamžino tautodailininkų sukurti stogastulpiai.
Pravažiavus Vilkiją, autobusas sustoja prie senos, miškų apsuptos sodybos. Dviejų galų troba su dviem raudonais kaminais, šimtai pražydusių bijūnų, Rūpintojėlis ir šalia – granito akmuo su įrašais. Tai tragiška sukilėlių vietovė – Ringovės kaimas.

sodybaKaip pasakojo G.Ilgūnas ilgai nebuvo žinoma A.Mackevičiaus suėmimo vieta. Kartą, keliaudamas sukilėlių kovų takais,jis apsistojo netoli šios trobos, ir jos šeimininkė Ignatavičienė papasakojo senolių prisiminimus: čia 1863 m. gruodžio 17 (5) dieną A.Mackevičius buvo paimtas į nelaisvę ir gruodžio 28 (16) dieną Kaune pakartas. Savo priešmirtiniame laiške A.Mackevičius rašė: “Nors aš ir suimtas, nors sukilimas sustabdytas, bet jeigu vyriausybė nepakeis veikimo būdo, atsiras kitas Mackevičius, ir ko aš nepadariau – sugebės pabaigti. Kraujas neveltui bus išlietas, ir aš, kaip vienas iš to sukilimo vadų, būsiu pelnęs būsimųjų kartų dėkingumą”.

Ekskursija po žydinčią Lietuvą

2011 metų gegužės 7 dieną LBKS Vilniaus krašto nariai išsiruošė į ekskursiją po žydinčią Lietuvą. Nors oras nebuvo ypatingai palankus, tačiau gera nuotaika nuteikė optimistiškai. Šį sykį ekskursijos tikslas buvo susipažinti žemės ūkio mokslo institucijomis ir jų atliekamais moksliniais darbais. Du institutai yra įsikūrę dvaro sodybose.  Istoriškai   Lietuvoje dvaras suvokiamas dviem aspektais: dvaras - kaip statinys ir dvaras - kaip kultūros, mokslo  židinys.  Dvarininkai puoselėjo dvaro sodybas, diegė naujas technologijas ūkiuose, kvietė užsienio ekspertus. Todėl natūralu, kad prie dvarų kūrėsi pirmosios mokyklos, mokslo židiniai. Prasminga, kad ir šiandien mokslo institutai įsikūrę dvaruose.

1 2 3 4

Pirmiausia aplankėme  Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutą (Kauno raj., Babtuose). Pabuvojome Babtų  miesto centre įsikūrusiame institute,  apžiūrėjome  sunkiai, bet jau bepradedančius žydėti sodus, moderniai įkurtą laboratoriją.  Visus džiugino labai malonus, profesionalus instituto darbuotojų pristatymas naujai kuriamų produktų, mokslo pasiekimų, bei praktinių patarimų sodininkams.
Pabuvoję Babtuose patraukėme į  Dotnuvos dvare (Akademijos miestelyje) įsikūrusį Lietuvos žemdirbystės institutą.  

Dvaro rūmai statyti XIX a. antrojoje pusėje. Akademijos dvarvietė skaudžiai nukentėjo baigiantis Antrajam pasauliniam karui. 1944 m. liepos mėnesį traukdamiesi vokiečių armijos kariai išsigabeno didžiąją dalį akademijos turto. Nuo 1945 m. buvusiame akademijos pastate veikia Lietuvos žemdirbystės institutas. Akademijoje yra paminklų čia dirbusiems žymiems žmonėms - prof. Dionizui Rudzinskui (skulpt. Antanas Milkintas), prof. Stasiui Nacevičiui (archit. Jonas Vikaras), prof. Juozui Tonkūnui (skulpt. Vladas Vildžiūnas), vienam paskutinių dvaro savininkų Genrikui Kreicui (1817-1891). Rūmus ir kitus dvarui priklausiusius pastatus supa senas, vaizdingas parkas.  Apžiūrėję dvaro rūmus, parką, susipažinę su instituto veikla, bei pabendravę su instituto mokslininkais išvykome į galutinį ekskursijos tikslą – Baisogalos dvarą. Baisogaloje mus pasitiko ne tik nuostabus dvaras, bet ir pasirodžiusi saulutė.

Baisogalos dvare įsikūrusęs Lietuvos gyvulininkystės institutas.  Baisogalos dvaro rūmai yra vienas žymiausių architektūros paminklų Lietuvoje. Jo didingumas ir puošyba žavi lankytojus. Dvaras pradėtas statyti XVIII amžiaus viduryje, baigtas – XX amžiaus pradžioje. Jį statė ir čia gyveno dvarininkų Komarų šeima. Iki šių dienų Baisogalos dvare išlikę 19 sodybą formuojančių elementų. Įdomiausi – centriniai dvaro rūmai, arklidės, ratinė, virtuvė ir sandėlis. Šie pastatai ir suformuoja dvaro rūmų ansamblį. Labai malonu buvo pasivaikščioti dvaro parke. Parkas užima 12 hektarų, ir yra vienas gražiausiųjų Lietuvoje. Įvairiausi medžiai supa vingiuojančias alėjas ir siaurus parko takelius.

Nors kelionė daugeliui  buvo neįprasta, nuotaikos buvo puikios, o tai lėmė nuoširdus priėmimas institutų direktorių gerb.  Dr. Česlovo Bobino, prof. Zenono Dabkevičiaus ir dr. Violetos  Juškienės bei šių kolektyvų darbuotojų. Atsidėkodami kelionės dalyviai įteikė LBKS Vilniaus krašto vado gerb. Kazio  Mackevičiaus pasirašytas padėkas.

Dr. Virginija Žoštautienė, h. Rola
Nuotraukos Jurgio Pleskačiausko

 
medininkai2.jpg
f t g m

Įmonės kodas 303087198
AB SEB Vilniaus bankas
Sąskaitos Nr. LT537044060007926372
Buveinė Antakalnio 76-42

   

logoUžsakyti svetainę   Visos teisės saugomos © 2006 - 2016 Vilniaus krašto bajorų sąjunga