Lapkričio 8-ąją Vilniaus krašto bajorai leidosi į kelionę po Vilnių – paslaptingąją XVI amžiaus Lietuvą, sekdami Barboros Radvilaitės pėdsakais. Nors šaltukas gnaibė skruostus, nuotaika buvo šviesi ir smalsi – oras tarsi pats klausėsi pasakojamos istorijos.
Ekskursiją pradėjome prie Neries, ties Mindaugo tiltu, kur lydimi charizmatiškos gidės pasinėrėme į intriguojantį pasakojimą apie valdovės gyvenimą, jos meilės istoriją, dvaro intrigas ir to meto papročius. Žodis po žodžio, žingsnis po žingsnio, Vilnius virto gyvu istorijos teatru – atrodė, lyg būtume kartu su Barbora vaikščioję po jos miestą, dalyvavę karališkose iškilmėse ir tyliai stebėję jos likimo vingius. Vaizduotėje keliavome iki Dubingių, o vėliau – į Lenkiją, kur lydėjome Barborą paskutinėje jos kelionėje. Gidė pasidalino jautria legenda: esą Žygimantas Augustas, Barboros vyras, kiekvieną pilnatį užlipdavo į Gedimino pilį ir žvelgdavo į Vilnių, tarsi mėnulio šviesoje ieškodamas mylimosios veido. Ekskursiją baigėme prie Šv. Onos ir Šv. Barboros bažnyčios archeologinių pamatų – vietoje, kur, pasak istorijos, turėjo stovėti šventovė, skirta mūsų herojės globėjai. Ten ir atsisveikinome – tarsi trumpam palikę Barborą jos amžinybėje, bet išsinešę jos istoriją širdyse.Tai buvo jauki, gyva ir įkvepianti kelionė po istoriją, leidusi iš naujo pažinti Barborą Radvilaitę – ne tik kaip legendinę karalienę, bet ir kaip jautrią, išsilavinusią, gyvenimo džiaugsmų bei išbandymų kupiną moterį.
Ekskursijos organizatorė Nijolė Šmitaitė, h. Ostoja