Š. m. gegužės 31 d. Vilniaus krašto bajorų sąjungos tarybos nario, senatoriaus, Garbės bajoro Tauro Budzio iniciatyva buvo tvarkomi 1863–1864 m. sukilimo dalyvių kapai Vilniaus Rasų kapinėse. Tą popietę lijo lietus, tačiau, jo nepabūgę, susirinko keletas vilniečių bajorų – Aura Bartaškienė, Daiva Vadauskaitė, Donatas Baikštys ir Bogdanas Girevičius. Lietus nuplovė antkapius ir nurimo, o debesys nuslinko ir pasirodė saulė. Atrodė, tarsi pats dangus padėjo ir atėjo į talką – nuplovė paviršiuje esantį purvą. Tada buvo valomi apsamanoję antkapiniai akmenys, kad matytųsi ant jų esantys užrašai, tvarkoma kapų aplinka.
Nuotraukos Daivos Vadauskaitės
Apie sukilimą
1863–1864 sukilimas, Lenkijos ir Lietuvos 1863–64 sukilimas, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės tautų išsivadavimo iš Rusijos imperijos sukilimas. Lenkijoje vadinamas Sausio sukilimu. Kovingiausias, ilgiausiai trukęs tautinio ir socialinio išsivadavimo sąjūdis Rusijos imperijoje 19 amžiuje. Apėmė Lenkijos karalystę (į ją įėjo ir Užnemunė), Lietuvą, Baltarusiją ir dalį Ukrainos.
1861 pabaigoje ir Lenkijoje, ir Lietuvoje susidarė dvi dėl įtakos besivaržančios politinės grupuotės (partijos) – baltieji ir raudonieji. Konservatyviai nuosaiki baltųjų grupuotė (priklausė liberalūs dvarininkai, kai kurie stambieji miesto buržua, inteligentai) siekė taikiai atkurti Abiejų Tautų Respubliką, nepritarė bajorų dvarininkų ir valstiečių socialinės bei ekonominės padėties keitimui, vengė į sukilimą įtraukti valstiečius.
Kitokių tikslų siekė radikalioji demokratinė raudonųjų grupuotė. Jos kairiojo sparno veikėjai (Stefanas Bobrowskis, J. Dąbrowskis, Z. Padlewskis, Z. Sierakauskas, Bronisławas Szwarce) organizavo sukilimą, skelbė radikalią baudžiavos panaikinimo, bendradarbiavimo su rusų revoliucionieriais programą, pripažino lietuvių ir kitų Abiejų Tautų Respublikos tautų teisę atsiskirti nuo Lenkijos.
1863 01 22 Nacionalinis centro komitetas, pasivadinęs Laikinąja nacionaline vyriausybe, paskelbė Manifestą – ragino visus Lenkijos karalystės gyventojus sukilti, žadėjo laisvę ir lygiateisiškumą. 1863 01 23 naktį daugiau kaip 20 Lenkijos karalystės vietų ginkluoti sukilėlių būriai puolė Rusijos kariuomenės įgulas – sukilimas prasidėjo.
1863 01–1864 05 įvyko apie 1200 mūšių, kautynių ir susirėmimų su kariuomene (sukilimą malšino 260 000 gerai ginkluotų karių), vienu metu kovėsi iki 25 000 sukilėlių, iš viso sukilime dalyvavo apie 200 000, žuvo apie 30 000 žmonių, daugiau kaip 7000 pateko į nelaisvę, keli tūkstančiai paimta į Rusijos kariuomenės drausmės kuopas.
Lietuvoje (ir Baltarusijoje) sukilėlių daugumą sudarė bajorai, miestiečių buvo nedaug. Suvalkijoje, Šiaulių, Zarasų ir Panevėžio apskrityse tarp sukilėlių vyravo valstiečiai. Per 1863–64 Lietuvoje įvyko 321 mūšis ir susirėmimas su Rusijos kariuomene. Nuslopinusi sukilimą, Rusijos vyriausybė vykdė represijas.
1864 uždrausta lietuvių spauda lotyniškomis raidėmis (lietuvių spaudos draudimas), lietuvių kalba pašalinta iš mokyklų, padaryta kitų nacionalinių suvaržymų. Kartu Rusijos valdžia padarė nuolaidų valstiečiams. Sukilėlių svarbiausias laimėjimas – 1861 valstiečių reformos papildymai ir pataisos: Lietuvoje ir Baltarusijoje 1863 03 13 buvo įvesta privaloma žemės išpirka, sumažintas jos mokestis.
Pagal vle.lt („Visuotinė lietuvių enciklopedija“, str. aut. – ist. m. dr. Leonas Mulevičius),
parengė Nijolė Jačėnienė, h. Raktas