Kartais žmonių gyvenimai netikėtai persipina. Kažkieno, gal Dangaus, valia
neatskiriamai sujungia likimus, kad sunku įsivaizduoti juos pavieniui. Juolab kai
žmones sieja bendri siekiai bei moralinės nuostatos. Nenuginčijamas tokios
bendrystės pavyzdys – Stanislovas Jakas ir Vaclovas Sevrukas.
Stanislovas (Stasys) Jakas gimė 1941 m. rugpjūčio 1 d. Kėdainių raj. Zubieliškių
kaime. Baigęs 8 klases, mokėsi Kauno politechnikume, vėliau (1958–1962) dirbo
Kėdainių girininkijoje, o dar po ketverių metų Vilniaus 1-ojoje technikos mokykloje
įgijo šaltkalvio-įrankininko specialybę ir pradėjo dirbti Vilniaus skaičiavimo mašinų
gamykloje Sigma. Čia ir įvyko lemtingas susitikimas su Vaclovu Sevruku.
Vaclovas Sevrukas gimė 1940 m. Leningrade (dab. Sankt Peterburgas). Karo metais
jis augo Maskvoje. Pokaryje, patekęs į Suvorovo karo mokyklą, jos nebaigė – dėl jau
ryškėjusių nepalankių sovietams pažiūrų buvo pašalintas ir mokėsi vidurinėje
mokykloje. Pasak paties Vaclovo, jo senelius į Sibirą ištrėmė dar caras. Jis pats,
šeimai sugrįžus į Lietuvą, po tarnybos sovietų kariuomenėje iš antro karto įstojo į
Vilniaus universitetą. Tačiau vėl dėl to paties neslepiamo požiūrio į sovietų santvarką
buvo pašalintas iš šlovingųjų studentijos gretų ir nukreiptas persiauklėti į Sigmą.
Linksmu likimo šypsniu jo auklėtoju buvo paskirtas Stanislovas Jakas, kurio
sąmonėje kaip tik jau buvo prasikalę antisovietiniai daigai. Tiesa, Stanislovas buvo
įstojęs į komunistų partiją, mat naiviai tikėjosi įkurti joje opoziciją. Naivumo
nestokojo ir Vaclovas Sevrukas, kovą už žmonių teises iš pradžių siejęs su
marksizmu. Tačiau atėjo dienos, kai ir vienas, ir kitas pasuko ryžtingos kovos prieš
sovietų primestą režimą keliu.
Stanislovas Jakas ir Vaclovas Sevrukas užmezgė ryšius su Maskvos disidentais, net
tokiomis asmenybėmis kaip Andrejus Sacharovas ir Sergejus Kovaliovas, iš jų
gaudavo ir atveždavo į Lietuvą sovietinį režimą demaskuojančių tekstų. Savo ruožtu
jie perduodavo Vakarams skirtą medžiagą apie žodžio ir sąžinės laisvės slopinimą
Lietuvos okupacijos ir priespaudos sąlygomis. Šių vyrų pastangomis į laisvą pasaulį
pateko žinios apie siaubingą kunigo Juozo Zdebskio persekiojimą ir kalinimus, taip
pat apie paslaptingą žymaus kalbininko Jono Kazlausko žūtį, apie bandžiusio į laisvą
pasaulį bėgti jūreivio Simo Kudirkos teismą.
Tačiau išskirtinis šių vyrų žygis – 1970 m. į Lietuvą atvežtos Molotovo-Ribentropo
slaptųjų protokolų kopijos. Apie šių baisius padarinius mūsų tautai sukėlusį paktą
pasaulis žinojo dar nuo Niurnbergo laikų, apie tai rašoma Bostono lietuvių
enciklopedijoje, bet pamatyti juos atspausdintus popieriuje buvo visai kas kita.
Išversti į lietuvių kalbą ir atspausdinti ant plono vos ne rūkomojo popieriaus šie
tekstai daugiausiai Antano Terlecko pastangomis plito po visą Lietuvą kaip sovietų
okupaciją demaskuojantis liudijimas.
Tuo metu knygnešiai Vaclovas Sevrukas ir Stasys Jakas, suimti 1972 m. sausį, kentė
tardymus ir buvo kalinami Vilniuje bei Maskvoje. Ypač brangią kainą sumokėjo
Vaclovas Sevrukas – sovietų Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutarimu jam buvo
pritaikytas itin žiaurus represijų būdas – baudžiamoji psichiatrija. Jis buvo
priverstinai gydomas Maskvos Serbskio teismo psichiatrijos ekspertizės institute ir
Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje, dar žinomoje pavadinimu Vasaros 5.
Po gydymo, kuris iš tikrųjų paveikė Vaclovo Sevruko psichinę sveikatą, jam buvo
leista iš sovietinio rojaus išvažiuoti. Atsidūręs Čikagoje, jis, turėdamas fenomenalią
atmintį, kurį laiką dirbo bibliotekoje, tačiau jėgos vis labiau seko. Žmogus dar buvo
sugrįžęs į Lietuvą, bet viltys nugyventi Tėvynėje likusį gyvenimą, žlugo, ir jis
iškeliavo atgal į Čikagą. 1994 m. kovą Vaclovas Sevrukas žuvo po autobuso ratais ir
buvo palaidotas Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje. Vėliau Stanislovo Jako
pastangomis kūną kremavo, urna su pelenais pasiekė Vilnių ir 1998 m. kovo 17 d. ją
priglaudė Antakalnio kapinių Menininkų kalnelis.
Stanislovas Jakas mirė Vilniuje tų pačių metų balandžio 6-ąją, ir urna su jo pelenais
buvo palaidota gretimame kape. Sovietmečiu kartu stovėję prie rezistencijos ištakų,
šie drąsūs vyrai simboliškai liko šalia vienas kito ir po mirties.
