2024-ųjų kovo 11-ąją, kai Lietuva vėl prisimena savo atgautą laisvę, o lietuviškas žodis mini 120‑ąsias spaudos atgavimo metines, Vilniaus krašto bajorų sąjungos nariai rinkosi į Marijos ir Jurgio Šlapelių namą‑muziejų. Į vietą, kurioje dar tebealsuoja senųjų Vilniaus šviesuolių dvasia.
Prieš daugiau nei šimtmetį čia, privačiose svetainėse, gimė lietuviški vakarai – tylūs, bet atkaklūs žingsniai į tautos pabudimą. Šiandien ši tradicija atgimsta iš naujo: arbatvakariai vėl telkia bendruomenę, kviečia sustoti, įsiklausyti, prisiminti.
Jaukioje Šlapelių svetainėje, kur laikas tarsi sulėtėja, bajorai klausėsi teatro „Arbatvakariai“ muzikinio pasakojimo „Apsisprendžiau lietuve esanti!“. Operos solistės Irenos Zelenkauskaitės balsas ir pianistės Linos Giedraitytės skambinamos natos pynėsi su aktoriaus Kristijono Sipario pasakojimais. Skambėjo Marijos Šlapelienės laiškai – moters, kuri savo knygynu ilgus metus nešė lietuvišką žodį Vilniaus kraštui.
Senovinis gramofonas, iš kurio suskambo himnas, priminė, kad istorija gyva ne tik knygose. O pianinas, kuriuo, kaip pasakojama, grojo pats Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, tarsi saugojo namų atmintį.
Dėkodami už šiltą bendrystę, Vilniaus krašto bajorai muziejui įteikė Marijos Piaseckaitės‑Šlapelienės subtilų, schematiškai nubraižytą ir įrėmintą giminės genealoginį medį, kurį parengė Audronė Musteikienė.
Ši popietė, sukurta VKBS tarybos narių Tauro Budzio, Vitalijos Sakalauskienės ir Vidmanto Kažukausko, tapo švente, kurioje istorija susitiko su dabartimi. Kurioje arbata garavo lyg mažas ritualas, o žmonės dalijosi prisiminimais, mintimis ir širdžių šiluma.
Akimirkas sustabdė Daivos Vadauskaitės nuotraukos – tarsi tylūs liudininkai to, kas svarbiausia: bendrystės, atminties ir gyvos lietuviškos dvasios.
