Keista, niekas nevėlavo, nereikėjo laukti. Bajorai susirinko sutartoje vietoje sutartu laiku, ir autobusiukas pajudėjo. Visų akys buvo liūdnos, kai kurių užverktos. Važiuoti į Vilniaus krašto bajorų sąjungos renginį, skirtą Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos 30-mečiui, ir vežti skaudžią žinią, kad išvakarėse mirė parodos „Tarpukario bajorai“ iniciatorius, visų gerbiamas ir mylimas ilgametis Vilniaus bajorų Garbės vadas ir Tarybos narys Kazys Mackevičius, buvo sunku. Tačiau žinojome, kad jis norėjo dalyvauti ir laukė parodos pristatymo Gegužinėje.
Ties pagrindinio pastato centriniu įėjimu pleveno vėliava su užrašu „2024 m. Kaišiadorys – Lietuvos kultūros sostinė“, kitoje pusėje stiebėsi žolynas, apjuostas laumių akmenimis. Už didelio medinio namo driekėsi kai kur pradėjusi žaliuoti pievelė ir matėsi patvinusios Neries vingis. Upės vandenyje raibuliavo debesys, ant medžių šakų skleidėsi pumpurai. Dar buvo šalta, bet kvepėjo pavasariu.
Sodybos savininkai – architektai-etnografai Neringa Norvaišaitė ir Rolandas Bortkūnas rengėsi svečių priėmimui. Kol šeimininkas su sūnumi skaičiavo vietas, nešiojo suolus ir kėdes, šeimininkė vaišino gardžia kava. Pasirodo, pagrindinis pastatas – naujas moderniai įrengtas medinis namas, pastatytas pagal visas XVIII–XIX a. Lietuvos medinių dvarų statybos tradicijas. Jame organizuojamos profesionalaus meno – tapybos, grafikos, keramikos, tekstilės parodos, koncertai, kino peržiūros, edukacinės paskaitos, įrengtos kelios stacionarios meno darbų ir liaudies amatų ekspozicijos.
Su bajore, aistringa keliautoja ir šios sodybos „atradėja“ Daina Janilioniene apžiūrėjome dalį ekspozicijos, perkeltos ir į kambarius, kuriuose priimami svečiai. Daina pasakojo, kad šviesaus atminimo Kazys Mackevičius, po apsilankymo sodyboje ir pažinties su maloniais šeimininkais, buvo sužavėtas, todėl ir pasiūlė čia surengti bajorų nuotraukų parodą. Tiesiog sėkmingai sutapo, kad parodos pristatymas buvo įtrauktas į programą „Lietuvos ir Kaišiadorių bajorija tada ir šiandien“.
Renginio pradžioje patys organizatoriai stebėjosi, kad susirinko tiek daug žmonių. Šeimininkas, apžvelgęs sausakimšą salę, sakė, kad joje „telpa apie aštuoniasdešimt, tačiau, matyt, susirinko apie šimtą“, nes kai kas dar rymojo jaukioje verandoje, apstatytoje žaliuojančiais augalais, ir didelėje virtuvėje, o kiti tyliai, besiklausydami programos, apžiūrinėjo parodą.
Iš dailiai įrėmintų nuotraukų žvelgė tarpukario bajorai. Parodos pagrindu Kazys Mackevičius ir fotografas Rimas Vilavičius sudarė albumą „Tarpukario bajorai fotografijose“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008), skirtą „garbingam bajorijos luomui, visų mūsų senelių ir prosenelių atminimui“.
Knygos pratarmėje Kazys Mackevičius rašė: „Šio leidinio sudarytojams knietėjo kuo daugiau sužinoti apie tarpukario bajorų likimus, jų gyvenimo istorijas. Prasidėjus Lietuvos okupacijai vieni bajorai suspėjo pabėgti į užsienį, kiti patyrė trėmimų siaubą, dar kiti, likę Lietuvoje, visaip slėpė savo bajorišką kilmę, apie tai išdrįsę prasitarti tik savo vaikams, vartydami senas fotografijas.
Jų palikuonys mielai pateikė savo protėvių nuotraukas, kurias restauravus buvo surengta paroda „Tarpukario bajorai“, apkeliavusi daugiau nei 20 Lietuvos miestų. Daugelis bajorų su nuotraukomis atskleidė ir skaudžią giminės istoriją. (...) Nuotraukos puikiai atspindi to meto bajorų madų tendencijas, aplinką, gyvenimo būdą, fotografavimo stilių.“
Balandžio 6 d. renginio programa vyko pagal iš anksto numatytą planą. Vilniaus universiteto rektorius, prof. dr. Rimvydas Petrauskas pasakojo apie senųjų Lietuvos didikų giminių likimus, Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius – apie bajorų luomą Kaišiadorių apylinkėse. Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vadas Perlis Vaisieta ir Vilniaus krašto bajorų sąjungos vadė Elona Varanauskienė pristatė parodą „Tarpukario bajorai“. Po savo pasirodymo audringų plojimų sulaukė talentingi muzikai – operos solistas Jonas Sakalauskas, jo kolegė Emilija Finagėjevaitė ir pianistė Lina Krėpštaitė.
Šventė truko kelias valandas, tačiau prabėgo kaip viena minutė. Grįždami į Vilnių, dalinomės įspūdžiais. Pagrindinė vakaro organizatorė Rugilė Grendaitė, Kaišiadorių istorinės atminties komisijos pirmininkė, po renginio savo FB (liet. „veidaknygės“) paskyroje rašė: „Vakar susirinkusieji dar ilgai nesiskirstė, bendravo ir dalinosi mintimis, idėjomis. Toks ir buvo tikslas dovanoti renginį, kuriame stiprintume kultūra besirūpinančią bendruomenę. Esu labai dėkinga šio vakaro kūrėjams!“
Nuo įspūdžių šventėje bajorų liūdesys po truputėlį aižėjo. Turbūt kiekvienas esame patyrę, kad tą dieną, kai išeina tau artimas žmogus, atrodo, turėtų mirti ir visas pasaulis. Tai būtų teisinga. Tik, nežinia kodėl, pasaulis tebegyvena toliau – gatvėmis tebevažiuoja automobiliai, šaligatviais tebevaikšto žmonės ir ant medžių tebesisupa paukščiai...
Paukščiai, pagalvojau, jūs galite nunešti žinią išėjusiam. Tai pamojuokite savo sparnais – mes jaučiame ir prisimename... o mus gal kiek paguos mintys, kad laikas numalšins netekties skausmą ir neviltį, kad išliks nuveikti darbai ir prisiminimai, tos nematomos dvasinės jungtys, kurios jungs su išėjusiais tol, kol patys būsime gyvi.
Nijolė Jačėnienė, h. Raktas
LBKS vado pavaduotoja, VKBS atstovė komunikacijai
Nuotraukose:
Nuotr. autorės, sustabdyti kadrai – iš tiesioginės transliacijos per FB, transliavo Indraja Mažionytė, h. Naktikovas